Avižų kietųjų kūlių požymiai
Pažeistų avižų išplaukėjusios šluotelės yra neįprastos išvaizdos. Ligotų šluotelių šakutės būna trumpesnės nei sveikų, todėl ir pati šluotelė atrodo glaustesnė. Šluotelės būna tarsi juodai išteptos. Sergančiose avižų šluotelėse vietoj grūdų yra tamsiai ruda sulipusi kūlėsporių masė, pridengta suplonėjusių, persišviečiančių sidabro atspalvio varpažvynių. Kietosios avižų kūlės gali sunaikinti visus grūdus šluotelėje arba dalį jų, todėl galima rasti augalų, kurių dalis šluotelės yra sveika. Kietųjų kūlių sporos avižoms žydint nedulka ir neturi galimybės patekti ant žiedų ir per juos apkrėsti grūdus. Tai pagrindinis skirtumas nuo dulkančiųjų kūlių. Bręstant grūdams, kūlėsporės būna silpniau sulipusios ir atsiskiria grupelėmis. Derliaus nuėmimo metu jos patenka ant sveikų grūdų ir po jų lukštais. Patekusios po lukštais kūlėsporės dygsta ir grybiena įauga į grūdo luobelę. Žiemoja grybienos ir sporų pavidalu. Augalo dygimo metu grybo sporadaigiai įauga į avižų daigus ir juos apkrečia. Augančiame augale grybiena auga ir, įsiskverbusi į šluoteles, sunaikintuose žiedynuose sudaro kūlėsporių masę. Iki šluotelės pasirodymo ligotas augalas savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų augalų.
|
Avižų kietosios kūlės
|
Ustilago levis
|
Palankios sąlygos avižų kietosioms kūlėms plisti
Kūlėsporės dygsta ir prasiskverbia į augalą esant drėgnai dirvai. Optimali dirvos temperatūra yra +15-25 °C.
Apsauga
Norint išvengti ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą kietosioms kūlėms arba beicuotą sėklą. Yra ir atsparių kietosioms kūlėms avižų veislių. Atsparesnių veislių auginimas ir sėklos beicavimas yra labai efektyvūs apsaugos metodai. Avižų kietosios kūlės beveik nepinta intensyvios žemdirbystės ūkiuose.
Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.
BAYER rekomenduoja